Vitražas atsirado sen. Egipte, sen. Romoje. Suklestėjo viduramžiais. Vitražai montuoti iš plono spalvoto stiklo, kartais akmens (alebastro, selenito) plokštelių, sujungtų švino juostomis; jais daugiausia puošti romaninių ir gotikinių sakralinių pastatų langai. Pradžioje taikytos kelios spalvos (ruda, geltona, raudona), vėliau spalvų gama įvairėjo. Renesanso laikotarpiu ėmė plisti tapyti vitražai (tapyta stiklo glazūromis, po to stiklas pakartotinai degtas); pagausėjo siužetinių, iliuzinių kompozicijų. Baroko ir klasicizmo epochoje vitražo menas sunyko. Atgaivintas ir plėtotas XIX a. II pusėje - XX a. pradžioje. Tuo metu vitražo raidą skatino neogatikos, art nouveau principai, Nabis grupuotės veikla. XX a. viduryje prasidėjo vitražo technologijos perversmas: paplito storastiklis vitražas(lieti, skaldyti stiklo luitai, sujungti plastcemenčiu, betonu, metalo konstrukcijomis), organinio stiklo, veidrodiniai vitražai, erdvinės, kinetinės kompozicijos; stiklą imta ėsdinti, raižyti, purkšti smėlio srove.

Lietuvoje nuo XVI a.vitražais puoštos bažnyčios ir pilys. Dažnai vartotas įvežtinis, kartais vietinis spalvotas stiklas. Nuo 1547 Vilniuje veikė dvarininko Martyno Peleckio stiklo dirbtuvėlė, 1663 įsteigtas stiklių cechas. 1905 - 15 Kaune garsėjo dirbtuvėlė "Marija". XX a. pradžioje paskirų vitražo projektų sukūrė Tadas Daugirdas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, vėliau, 3 - 4 dešimtmečiais, - Švento Luko cecho dailininkai. Šiuolaikinės lietuvių mokyklos pradininkas - Stasys Ušinskas. XX a. II pusėje plėtojo Algimantas Staškus, Kazimieras Morkūnas, Konstantinas Šatūnas, Bronius Bružas, Algyrdas Dovydėnas ir kiti.